Savo dvidešimt penktąją knygą zanavykas Bernardas Aleknavičius (g. 1930) susiejo su pagal gimtinę artimo kaimyno kapso Antano Venclovos (1906–1971) eilėraščiu.
Šiemet, 2012-aisiais, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija apdovanotas fotožurnalistas ir kraštotyrininkas B. Aleknavičius prisimena savo pirmąją knygelę – 1965-aiais išleistą albumėlį „Tėviškė“, kurio idėją nusprendė atgaivinti kitomis, tačiau dvasia artimomis nuotraukomis. Klasikinis eilėraštis „Tėviškė“ liudija, kad tikras kūrinys nesensta ir padeda supratingiau pažvelgti į sudėtingu istoriniu laikotarpiu gyvenusį talentingą rašytoją.
„Karas. 1942 m. žiema. Maskva. Piemenukas iš Aukštaitijos (Juozas Baltušis – red. past.) vadovauja Maskvos radijo lietuvių kalba rengiamų laidų redakcijai, o Sūduvos krašto buožės sūnus ilgisi piemenystės dienų ir trindamas nuo šalčio sugrubusias rankas mintyse dėlioja posmus apie savo ir savo „buožės“ gimtinę. Ir poetas kolaborantas parašo vieną sodriausių, ilgesio gimtinei persmelktą kūrinį. Už eilėraštį „Tėviškė“ A. Venclovai daug ką galima atleisti. Ir po 70 metų šis kūrinys neprarado savo prasmės.
Dirbdamas žurnalistu ir važinėdamas po Lietuvą nuolat kartojau A. Venclovos eilėraščio „Tėviškė“ žodžius. Dalį eilėraščio iliustravau nuotraukomis ir 1965 m. „Minties“ leidykla rinkinėlį išleido atskiru 20000 egzempliorių tiražu. Pasirodžius prekyboje „Tėviškei“ ji tuoj pat „ištirpo“. Jaučiau, kad šios eilės, papildytos nuotraukomis, žadino žmonių tautiškus jausmus, – fotoalbumą pristato autorius Bernardas Aleknavičius.
